Kūdikis – Vilniaus maratono senbuvis

“Norėčiau”, - nedvejodama sako daugkartinė šalies čempionė 34 metų Irina Krakoviak, paklausta, ar norėtų, kad jos sūnus Danila taptų sportininku.
 

Pati sportininkės karjerą po gimdymo baigusi tarptautinio lygio vidutinių nuotolių bėgikė savo patirtį perduoda vaikams – dirba lengvosios atletikos trenere. Ir visur stengiasi populiarinti sportą.
 

Pernai, nepraėjus nė porai mėnesių po gimdymo, I. Krakoviak stūmė vežimėlį su Danila į Vilniaus maratono programą įtrauktos šeimoms skirtos rungties 1 km ilgio trasa.
 

Šiemet jie vėl dalyvaus “Hipp” akcijoje “Aš ir mano šeima” – taip vadinasi eitynės su vežimėliais. Maratono programos ir trasos pristatyme I. Krakoviak juokavo, kad  jos ir jos gyvenimo draugo Andrejaus Tolstiko atžala jau norėtų ne sėdėti vežimėlyje, bet jį stumti.
 

Irina, gal jūs pati norėtumėte įveikti visą Vilniaus maratono distanciją?

Dar apie tai negalvojau. Nes maratonui reikia labai gerai pasirengti. Negalėčiau sau leisti vien dalyvauti – buvau sportininkė, tad jei dalyvaučiau, sau kelčiau kokią nors užduotį.
 

Svarstau galimybę 2012-aisiais, olimpiniais metais, dalyvauti 10 km bėgime per olimpinę dieną. Gerai pasiruošti ir gal laimėti (juokiasi).
 

Ar teko įveikti maratono distanciją?

Ne. Bet per treniruotes ne kartą esu įveikusi pusę maratono. Tad jei svarstyčiau apie galimybę bėgti maratoną, pradėčiau nuo pusės distancijos. Tam, kad pajusti kas tai yra - emocijas, savijautą. Juk maratonas – nemažas iššūkis.
 

Kodėl jau antrus metus dalyvaujate eitynėse su vežimėliais?

Vilniuje jau aštuntą kartą vyksiantis maratonas – graži šventė,pritraukianti daugybę žmonių. Tai labai didelis nuopelnas miestui, nes bėgimas – sveikata.
 

Dėl to ir pati dalyvauju Vilniaus maratono renginiuose. Nes noriu paskatinti, kad tėveliai užimtų savo vaikus kokia nors veikla, leistų į būrelius. Nesvarbu, ar tai bėgimas, ar plaukimas, ar karatė, ar dar kas nors. Reikia pratinti vaikus, kad jie ateitų į sportą, neliktų gatvėje.
 
 
 

Norėtumėte, kad jūsų sūnus taptų sportininku?

Norėčiau. Nebūtinai lengvaatlečiu. Svarbu, kad sportuotų. Jis labai judrus vaikas, anksti pradėjo vaikščioti – dešimties su puse mėnesio.
 

Jau ima į rankas du kilogramus sveriantį kamuolį, visur tampo stadione. Ir namie, kai žiūrime varžybas, vaikas meta į šalį žaislus, lipa tėvui ant kelių ir žiūri, kaip kas mėto ietį ar bėga.
 

Jis dažnai būna stadione, mato, kaip vaikai treniruojasi. Ir Virgilijaus Aleknos vaikai ateina pas mane į treniruotes, ir kitų žinomų sportininkų atžalos.
 

Aš tik už, kad tėvai atvestų vaikus į stadioną. Vaikai ten bendrauja, draugauja. Per treniruotes jie atsiskleidžia kitaip, nei mokykloje. Ir grįžta namo visai kitokios nuotaikos.
 

Sakėte, kad siūlysite eitynėse su vežimėliais dalyvauti ir Laurai Asadauskaitei su savo pusantrų metų amžiaus dukrele Adriana…

Būtinai pasiūlysiu. Laura dabar stovykloje Vengrijoje. Bet rugsėjį jie turėtų būti Vilniuje ir dalyvauti bėgime.
 

Tikriausiai neatsisakys, nes ta šeima mėgsta iššūkius – Adrianos tėvas Andrejus Zadneprovskis, baigęs penkiakovininko karjerą, pradėjo dalyvauti dviračių varžybose.

Buvau jį sutikusi – susilaužė ranką važinėdamas dviračiu. Bet tikiuosi, kad jie dalyvaus, pabus kartu su kitomis šeimomis, pabendraus, pasijuoks.