Argentina - galinga, bet nugalima

Lietuvos ir Argentinos rinktinės olimpinio krepšinio turnyro A grupės rungtynes pradės, kai Londone dar bus sekmadienis, o mūusų šalyje - jau pirmadienis, tai yra 0 val. 15 min. Lietuvos laiku.

Pastarąjį kartą su argentiniečiais lietuviai žaidė 2010 m. čempionato ketvirtfinalyje. tada lyg ant sparnų skraidžiusi mūsų šalies komanda sutrypė varžovus 104:85. 

"Prisiminimai – labai geri. Bet žinau, kad taip nebebus, nes ir komandos pasikeitė, ir jie puikiai prisimena tą mačą, todėl bus labai sunku", - neslėpė 2010 m. pasaulio čempionato prizininkas Martynas Pocius, besirengiantis debiutui olimpinėse žaidynėse.

Pirmosioms olimpiados rungtynėms Lietuvos rinktinė rengėsi Londono pakraštyje esančioje treniruočių salėje.

Kokie esminiai skirtumai tarp tos Argentinos rinktinės, kurią įveikėte 2010 m. pasaulio čempionato ketvirtfinalyje ir tos, su kuria žaisite Londono olimpinėse žaidynėse?, - žurnalistai po treniruotės paklausė rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros.
Esminis skirtumas – dabar jų komandoje yra Emanuelis Ginobili ir Andresas Nocioni. Visa kita daugiau ar mažiau panašu. Išlikę deriniai, braižas - pozicinis puolimas. Jie tam turi žaidėjų, patirties, tai gerai atlieka. Kietas, fizinis, atletiškas žaidimas. Jie, vos atsiradus progai, bet kurį varžovą nubaus greitu puolimu. Naudoja aikštės gynybą sėkmingai ir dažnai.
 

Kaip komandos žaidimą pakeičia tokio lygio krepšininkai kaip A. Nocioni ir E. Ginobili?

Taip, kaip, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius. Jei Turkijoje jų pagrindinis ginklas buvo Luiso Scola ir Pablo Prigioni žaidimas du prieš du, tai dabar prisideda E. Ginobili, kuris yra vienas pagrindinių jų žaidėjų. Argentinos rinktinėje yra daug gerų krepšininkų, bet esminiai – L. Scola ir E. Ginobili.

Negalima nuvertinti ir A. Nocioni, kuris yra papildoma jėga tiek kovojant dėl kamuolių, tiek galintis įmesti, prasiveržti, žaidžia kietai. Nepamirškime ir Carloso Delfino.
 

Turkijoje pranokote Argentiną greičiu. Ar ši Lietuvos komanda gali pakartoti tokį patį scenarijų?

Pamatysime sekmadienį. Mes nenorime žaisti pozicinio krepšinio, norėtume žaisti greičiau, stengsimės intensyviau gintis.
 

Atsižvelgiant į grupės, kurioje žaidžia Lietuva, ir kitos grupės sudėtį, kokia yra pirmųjų rungtynių svarba?

Taip toli nežiūriu. Žinoma, kiekvienos rungtynės labai svarbios. Ne tik pačios rungtynės, bet ir taškų skirtumas. Tokioje grupėje būna visokių siurprizų. Nesinorėtų veltis į matematikas ir pradėti skaičiuoti, būti priklausomu nuo kažko, tačiau būna visko. Reikia stengtis laimėti ne penkiais, o šešias taškais, jei tai įmanoma. Taip pat ir pralaimint, pralaimėti kuo mažiau. Mes norime savo grupėje būti kuo aukščiau, kad salyginai gautume silpnesnį varžovą ketvirtfinalyje. Nors silpnų varžovų olimpinėse žaidynėse nėra.
 

Olimpinėse žaidynėte dalyvaujate pirmą kartą. Kokį įspūdį palieka olimpinis kaimelis?

Neturiu su kuo lyginti. Sąlygos visiems vienodos. Esame pripratę kiek prie kitokios atmosferos, aplinkos. Bet įdomu, daug sportininkų, savotiška fiesta. Olimoinės žaidynės tuo ir išsiskiria, kad visi kartu, visi gyvena vienoje vietoje. Sąlygos geros. Turėjome smulkių problemų – pas vienus vandens nebuvo, pas kitus – tik karštas. Bet problemos sprendžiasi, aptarnavimas, organizacija – aukščiausio lygio.

* * *

M. Pocius, kaip ir K. kemzūra - olimpinių žaidynių debiutantas. 26 metų krepšininkas yra dalyvavęs universiadoje, bet pats pripažįsta, kad įių renginių lyginti negalima:  "Čia visai kitas lygis. Daug daugiau žmonių, geresnė organizacija. Pirmą dieną pasivaikščiojome, pamatėme šiek tiek – įspūdinga."
 

Martynai, daug kalbama apie olimpinę dvasią. Ar tai – tik žodžiai, ar kažką išties jaučiate?

Jaučiasi. Visi sportininkai kartu. Palaikome kitus mūsų šalies atletus. Aplinkui jaučiasi gera energija.
 

Krepšinio rinktinė nedalyvavo olimpiados atidarymo ceremonijoje. Kodėl nusprendėte neiti parade?

Labiau norėjome pailsėti, nes tą pačią dieną atskridome į Londoną. Per tokią ceremoniją reikia labai ilgai laukti, ne vieną valandą.
 

Pasinaudojau galimybe žiūrėti atidarymą iš tribūnų. Įspūdis – didžiulis. Tik kai pradėjo eiti valstybių delegacijos, grįžau į kaimelį ir pabaigą stebėjau per televizorių.

Olimpinis kaimelis – ne penkių žvaigždučių viešbutis. Ar dėl to nekyla nepatogumų?

Ne. Juk yra lova, dušas, viskas, ko reikia. Tikrai nesiskundžiu. Čia yra įspūdingio dydžio valgykla, kur gali rinktis bet kokį maistą.
 

Ar leidi sau valgykloje eksperimentuoti?

Taip, šiandien pabandžiau įvairiausių virtuvių. Ir afrikietišką, ir azijietišką.
 

Gal ir „McDonald‘s“?

Irgi. Kiekvienas desertas yra „McDonald‘s“.
 

Pusei komandos – šešiems žaidėjams – ši olimpiada yra pirmoji. Kokią įtaką gali turėti tai, kad čia visai kita atmosfera, nei varžybose, kuriose jau teko dalyvauti?

Gal ir bus kažkokia įtampa, nes olimpiadoje atsakomybė - didžiulė. Bet įtampa turėtų dingti su pirmuoju švilpuku. Esame patyrusi komanda, aš esu vos ne jauniausias.
 

Ar 2010 m. pasaulio čempionato ketvirtfinalį, kuriame nugalėjote Argentiną, prisimenate nuo pirmos iki paskutinės minutės?

Ne nuo pirmos iki paskutinės. Bet tai tikrai vienos įspūdingiausių rungtynių, kuriose teko žaisti. Prisiminimai – labai geri. Bet žinau, kad taip nebebus, nes ir komandos pasikeitė, ir jie puikiai prisimena tą mačą, todėl bus labai sunku.
 

Mes žaisime savo krepšinį. Ir jei viskas pavyks, po jiems nesiseks, galime sužaisti dar geriau.

Argentina yra labai gera komanda. Mūsų gal kiek ilgesnis atsarginių suolas. Tikėkimės, kad per 40 minučių po truputį juos nugalėsime.