Treneri, tėveliai neleidžia žaisti futbolo...

Treneriai sako, kad pastaruoju metu mergaičių susidomėjimas futbolu auga, norinčiųjų užsirašyti į treniruotes daugėja. Bet. Po pirmos ar antros treniruotės, į trečią jau nebeateina... Treneriai pasidomėję kodėl, išgirsta netikėtą atsakymą: tėvai neleidžia...
Julius BLIŪDŽIUS
42-ame šių metų „Sporto“ numeryje rašėme apie Vilniuje pradėjusią veikti Edgaro Jankausko vardo futbolo mokyklėlę. Kalbinti jos įkūrėjai tuomet apgailestavo, kad kviesdami į futbolo treniruotes mergaites netikėtai susidūrė su negatyviu tėvelių požiūriu.
„Kai vaikščiojome po klases, mergaičių, norinčių žaisti futbolą, buvo išties daug. Atrodė, kad pavyks suburti atskirą mergaičių grupę Tačiau jos grįždavo namo, aptardavo tai su tėveliais ir viskas taip baigdavosi. Panašu, kad tėveliams vis dar nedrąsu mergaitėms leisti žaisti futbolą“, – kalbėjo Žydrūnas Grudzinskas, vienas E. Jankausko futbolo akademijos įkūrėjų.
Kad tokia problema išties egzistuoja, „Sportui“ patvirtino ir treneris Martynas Karpavičius, pasišovęs mergaičių grupę suburti Marijampolėje. Paradoksalu, tačiau futbolo miestu vadinama Marijampolė mergaičių futbolo komandos iki šiol nebuvo.
„Baigęs socialinę pedagogiką ir įgijęs trenerio licenciją, nusprendžiau pabandyti Marijampolėje suburti mergaičių komandą. Subūriau 12 mergaičių grupę, vėliau ateidavo vis daugiau naujų, bet kartu ir išeidavo. Tuomet su neigiamu tėvelių požiūriu susidūriau tiesiog akivaizdžiai“, – sakė M. Karpavičius.
„Nepasakyčiau, kad tai neigiamas, tai – senas požiūris“, – teigia trenerė Eglė Medvedevienė, mergaites futbolo paslapčių mokanti Rukloje, Jonavos rajone. – Galbūt tai nėra labai skeptiškas požiūris, bet yra tėvelių, kurie neslepia nenorintys, kad jų dukra žaistų futbolą.“
„Yra tokia problema, nors masiniu reiškiniu nepavadinčiau“, – priduria Vilniaus futbolo mokyklos trenerė Roma Dubinskienė.
Lietuvos moterų futbolo asociacijos (LMFA) generalinis sekretorius Vytautas Tutlys įsitikinęs, kad laikas tokį požiūrį pakeis. Miestuose ir rajonuose, kur moterų futbolas turi kiek gilesnes tradicijas, su šia problema treneriai, pasak V. Tutlio, beveik nesusiduria.
„Manau, tai lemia tradicijos. Pavyzdžiui, Ukmergėje negatyvaus tėvelių požiūrio į mergaičių futbolą beveik nejaučiame, nes ten merginos futbolą žaidžia daug metų, turime šiokias tokias tradicijas. Kitur, ypač ten, kur mergaičių grupės tik dabar yra buriamos, be abejo, nėra tokios motyvacijos leisti mergaitėms žaisti futbolą. Tačiau man atrodo, kad tai tik laiko klausimas, ir kažkur po penkerių metų tokių problemų nebus ir ten. Tai natūralus procesas“, – teigė V. Tutlys.
Kur kas labiau LMFA prezidentą neramina kita tendencija – mažėjantis pačių vaikų noras sportuoti. „Kompiuteriai, savaitgaliai... Pasikeitė pačių vaikų motyvacija, sunku juos sudominti sportu. Tai – didžiulė problema“, – teigia V. Tutlys.

Bijo kreivų kojų...

Sąrašas priežasčių, kurias treneriams išsako skeptiškai nusiteikę tėveliai, nėra ilgas. Bus kreivos kojos – to, pasak E. Medvedevienės ir M. Karpavičiaus, labiausiai baiminasi tėveliai. Taip pat galimų traumų, o galiausiai apibendrina – futbolas nėra mergaičių sportas.
M. Karpavičius, girdėdamas tokius marijampoliečių tėvelių samprotavimus, negali atsistebėti. „Pavyzdžiui, regbis – dar vyriškesnis sportas nei futbolas, tačiau Lietuvos mergaičių jaunučių regbio rinktinė yra viena stipriausių Europoje, o jos pagrindą sudaro būtent marijampolietės. Tačiau žaisti futbolą tėveliai nenori leisti. Tai tikrai stebina“, – gūžčiojo pečiais M. Karpavičius. Jam nesuprantami ir nuogąstavimai dėl šleivų kojų.
„Nežinau iš kur atsirado tas mitas dėl šleivų kojų, tačiau sunku įrodyti tėvams, kad taip nėra. Galbūt mažiems – 6–7 metų – vaikams futbolas turi tokios įtakos, tačiau tikrai ne 12–14 metų mergaitėms. Bet tėvams to neįrodysi...“ – teigia M. Karpavičius, kurio grupėje yra kelios dešimtmetės, nes jos neturi su kuo treniruotis, viena aštuoniolikmetė ir viena studentė, tačiau grupės pagrindą sudaro 12–14 metų mergaitės.
E. Medvedevienei tėvelių baimės, kad futbolas iš mergaičių atims grožį, taip pat kelia šypseną. „Tuomet sakau, pažiūrėkite į mane – 20 metų žaidžiu futbolą, o kojos tiesios!“ – šypteli trenerė.
„Atsakau, kad mergaitės ir štangas kilnoja, kai tėveliai sako, kad futbolas ne mergaičių sportas. Tačiau tėveliai atkerta: „Ne, ir viskas“ – mergaitė turi šokti, dainuoti, o ne futbolą žaisti... Bet juk ne visi gimę būti teatralais, muzikantais ir panašiai...“ – teigia R. Dubinskienė.

Tenka įkalbinėti...

R. Dubinskienė sako, kad perkalbėti tėvelių nepuola. „Kiekvienam nepriskambinėsi ir kiekvieno po pusvalandį neįtikinėsi, kad leistų mergaitei žaisti, – teigė trenerė, tačiau pridūrė, kad kartais vis dėlto tai daryti tenka. – Viena mergaitė labai norėjo žaisti, teko net kelis kartus tėvams skambinti, kol pagaliau sutiko, kai pasiūliau pati mergaitę į treniruotes nuvežti ir parvežti...“
Pasak M. Karpavičiaus, didelę, bet ne per geriausią įtaką tėveliams daro aplinkiniai, ypač mamytėms, kurioms pažįstamos neretai priekaištauja – ką, tavo dukra futbolą žaidžia?..
Marijampolietis treneris sako kartais pasitelkiantis specialią taktiką: į pokalbius su tėvais pasikviečia ir mergaitės drauges, kurios jau kurį laiką žaidžia futbolą ir gali padėti įtikinti draugės tėvus.
„Tėvai dažnai atkerta, kad pati mergaitė apsisprendė nežaisti futbolo, nors draugėms išsipasakoja, kad yra atvirkščiai...“ – teigia M. Karpavičius.
„Būna, kad reikia įtikinėti, ypač, jei pati mergaitė nėra tvirtos nuomonės. Tėvai dažnai tiesiog galvoja, kad vaikas palankys treniruotes ir mes, kaip ir viską, nes tokio amžiaus vaikai išbando daug visokių užsiėmimų, būrelių, kol randa mėgstamiausią“, – teigia E. Medvedevienė.
R. Dubinskienės nuomone, tėvus atbaido ir gerų treniruočių sąlygų nebuvimas. „Turime mergaičių visose amžiaus grupėse, tačiau treniruotis „Sportimos“ manieže galime tik du kartus per savaitę, turime dar šiokią tokią salę... Vilnius – sostinė, tačiau treniruočių sąlygos čia baisios, tikrai nusileidžiam provincijai...Vaikams nėra kur žaisti, nėra aikštelių...“ – sakė R. Dubinskienė.
E. Medvedevienė teigia, kad treniruočių sąlygomis Rukloje nei vaikai, nei tėveliai nesiskundžia, tačiau tai, kad nėra galimybės mergaitėms futbolą žaisti Jonavoje – yra didelė yda.
„Iš pradžių pasisiūliau dirbti visuomeniniais pagrindais. Kai susirinko nemažai mergaičių, buvo nuspręsta Rukloje atidaryti Jonavos KKSC filialą, tad jau pusantrų metų treniruojamės Rukloje. Grupėje daugiau kaip 30 mergaičių nuo 7 iki 17 metų, nors pagrindą sudaro 1996–1997 m. gimusios mergaitės. Labai gaila, kad nėra sąlygų mergaitėms treniruotis Jonavoje. Tiesiog nėra valandų, visas užėmę berniukai. Neabejoju, kad Jonavoje norinčiųjų būtų ir susidarytų tikrai didelė grupė“, – sakė E. Medvedevienė.
LMFA generalinis sekretorius V. Tutlys šypteli pateikdamas Skandinavijos šalių pavyzdį: ten jau į sąmonę yra įaugę, kad pirmiausia į geriausias futbolo aikštes eina mergaitės, o tik po to likusį laiką dalijasi berniukai. Skandinavijoje moterų futbolas yra itin populiarus.

Trūksta informacijos

Ne paslaptis, kad į krepšinio treniruotes berniukus tėvai leidžia galvodami ir apie ateitį – galbūt vaikas gabus, galbūt taps profesionalu ir taip užsidirbs gyvenimui. Galbūt su tokiomis viltimis berniuką tėvai palydi ir į futbolo treniruotes.
Moterų sporte, ypač futbole, tokio išskaičiavimo tikrai nėra. Profesionalus moterų futbolas Lietuvoje kol kas neegzistuoja, baigusios vidurinę mokyklą dauguma mergaičių nutraukia treniruotes ir futbolas joms lieka tik pomėgiu.
„Galbūt tai, kad nėra tęstinumo į profesionalų sportą, išties atbaido tėvus, – teigia R. Dubinskienė. – Tiesa, Šiauliuose tokiu keliu jau einama: ten futbolininkėms sudaromos sąlygos ir sportuoti, ir studijuoti, ir užsidirbti. Tačiau ne visos merginos nori mokytis Šiaulių universitete ar gyventi Šiauliuose.“
Pasak M. Karpavičiaus, tų tėvų, kurie nori, kad mergaitės žaistų futbolą, svarbiausias motyvas paprastai būna susijęs su rūpesčiu dėl dukters sveikatos. „Yra labai daug sergančių vaikų – tai angina, tai su širdimi kažkas... Leisdami vaiką į treniruotes tėvai nori, kad vaikas sustiprėtų fiziškai. Nesvarbu žais futbolą ar krepšinį, bet nori, kad mergaitė užsigrūdintų fiziškai“, – sakė treneris.
M. Karpavičius džiaugiasi, kad mergaitės, net ir esant rudeniškam orui, mieliau sportuoja lauke nei salėje, juolab kad būtent pernelyg mažas kūno kultūros pamokų gryname ore skaičius paprastai įvardijama kaip viena didžiausių ydų vidurinėse mokyklose.
Pasak pašnekovų, efektyviausia priemonė kovojant su neigiamu požiūriu į mergaičių futbolą yra viena – informacija. Ta, kurios trūksta žiniasklaidoje, ir ta, kurios tėveliai gali patys pasisemti stebėdami, kaip jų vaikas žaidžia futbolą.
„Trūksta informacijos, būtų visai kita kalba, jei ši sporto šaka būtų atvirai populiarinama. Dažnai žmonės net stebisi, kad iš viso yra toks dalykas kaip moterų futbolas. Žino moterų krepšinį, bet neįsivaizduoja, kad yra dvi moterų futbolo lygos – A ir I lyga“, – sako E. Medvedevienė.
„Tie tėveliai, kurie sugebėjo nuvažiuoti bent į vienas varžybas, ėmė kur kas labiau palaikyti savo dukras. Kai kurie, pamatę žaidžiančią savo mergaitę, futbolu tiesiog užsidegė ir pradėjo išties karštai sirgti ir palaikyti. Didelis stimulas tiek mergaitėms, tiek tėveliams yra pirmosios pergalės, pirmosios statulėlės, apdovanojimai, kuriuos gauna mergaitės“, – teigia E. Medvedevienė.